Luko 17

₁Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina. ₂Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną šitų mažutėlių. ₃Taigi sergėkitės!

Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir jeigu jis gailisi, atleisk jam. ₄Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave sakydamas: ‘Gailiuosi’, – atleisk jam“.

₅Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. ₆O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų.

₇Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? ₈Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi ...’? ₉Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? ₁₀Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“.

₁₁Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. ₁₂Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ₁₃ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ ₁₄Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. ₁₅Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. ₁₆Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. ₁₇Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? ₁₈Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ ₁₉Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.

₂₀Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. ₂₁Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Juk Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“.

₂₂Jis tarė mokiniams: „Ateis dienos, kai jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite. ₂₃Jums sakys: ‘Štai jis čia! Štai ten!’ – neikite ir nebėkite paskui juos! ₂₄Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus. ₂₅Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam.

₂₆Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. ₂₇Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino. ₂₈Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. ₂₉O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. ₃₀Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.

₃₁Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduje, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo. ₃₂Prisiminkite Loto žmoną! ₃₃Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins.

₃₄Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. ₃₅Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta“. ₃₇Tada jie atsiliepė: „O kurgi, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai“.